Vita Valiūnaitė

Valiūnaitė Vita, 4c klasė

Laba diena,

vakar mano mama atrado mano pieštą ir Jūsų išsaugotą piešinį Trakų r. laikraštyje „Galvė“. Taip aš sužinojau apie šį nuostabų LNM projektą.

Labai ryškiai pamenu 1991-ųjų sausio įvykius, kai tėvai pažadino vidury nakties ir pro antro aukšto balkoną stebėjome Vilniaus link judančių tankų vilktinę su raudona vėliava iškelta pro pirmojo tanko liuką. Pokalbius su kareiviais jau prie užimto Televizijos bokšto. Barikadas ir laužus prie Seimo. Savanorių dalijamą kvapnią čiobrelių arbatą…

Dėkodama už Jūsų projektą ir linkėdama gražios dienos,

Pagarbiai,

Vita Valiūnaitė

Karys Rimantas Marmantavičius

Marmantavičius Rimantas, 1 klasė

Sveiki,

labai nustebau radęs savo piešinį. Labai graži idėja. Buvau pirmokas, stebėjau įvykius per televiziją. Buvo baisu. Negalvojau, kad po 13 metų tapsiu kariu. Pasirinkau kario kelią. Tarnauju Lietuvos kariuomenės Karo policijoje Kauno įguloje. Prisiekiau saugoti, ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Gediminas Dūda

Dūda Gediminas, 4e klasė

Sveiki,

netikėtai pamačiau savo piešinį, nors, tiesą sakant, neatsimenu, kad būčiau jį piešęs.

Atsimenu tik tiek, kad sausio 13-oji buvo labai baisus įvykis man kaip ketvirtokui. Ypač tas momentas, kai buvo užimtas TV bokštas.

Svarbiausia, kad atsilaikėme ir dabar gyvename Laisvoje Lietuvoje!

Gediminas

Architektas ir dailininkas Rytis Daukantas

Daukantas Rytis, 4e klasė

Sveiki,

Dėkui už projektą „1991 m. Sausio 13-oji vaikų piešiniuose“. Archyvuose radau savo piešinį.

Aš esu architektas ir dailininkas. Piešiu politines karikatūras įvairiems Lietuvos ir pasaulio leidiniams: www.karikatura.lt. Taigi, galima sakyti, kad šis Sausio 13-os piešinys yra mano pirmoji politinė karikatūra!

Sėkmės,

Rytis Daukantas

Lilija Miftachova

Miftachova Lilija, 7a klasė

Piešinį radau visai netikėtai, ieškodama kitokio pobūdžio informacijos. Kaip malonu, kad visa tai saugoma!

Svajūnas Baranauskas

Baranauskas Svajūnas, 5a klasė

Laba diena,

šiandieną buvo atrastas mano piešinys. Jausmas yra džiuginantis, skatinantis susimąstyti apie 11-ečio suvokimą apie tai kas vyko, kas perteikta piešinyje. Tuo metu jautėsi vienybė, pagarba, solidarumas, lygiavertiškumas....

O dabar, esant 38 m., galiu įžvelgti to laiko ir dabartinės situacijų tapatumą, kaip 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu buvo dvi barikados, okupantų ir vieningos lietuvių tautos, taip ir šiais laikais dvi barikados, tik ne skirtingų tautų, bet savos, abi lietuvių, „išrinktųjų“ ir ne.... tačiau okupantų ir „išrinktųjų“ tikslas labai panašus - pasisavinti, užgrobti, valdyti, išnaudoti tai kas svetima, nes to trokšti... Tik „išrinktiesiems“ nėra kur grįžti, nes čia ir jų tėvynė... Štai tiek to optimizmo :)

Galima įžvelgti, kad piešinys pranašiškas.

Mindaugas Stemplys

Stemplys Mindaugas, 3 klasė

Šį piešinį man šiandien atsiuntė klasiokė. Tai papasakosiu šį bei tą. Aš tik pažiūrėjęs iškart jį pažinau, net nematęs, kas autorius. Bet iškart kilo klausimas, kaip jis atsidūrė ten pas jus? Kai jį nupiešiau, žinojau, kur jis kabės – prie Seimo. Bet, deja, aš ten buvau ir jo jau neradau. Nors kitų klasiokų piešinius atpažinau, bet pats nusivyliau, kad mano taip ir nepakabino, dingo. Pasirodo atsirado jis po beveik 30 metų. Labai džiugu, pakėlė nuotaiką, kad jis nebuvo pamestas. Ačiū. P.S. mano vaikas taip pat gimęs sausio 13 :)

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja Eglė Kudabaitė-Martinonienė

1991 m. sausio įvykiai jau nutolo. Pralėkė 27-eri metai, pasimiršo kai kurios smulkmenos, tačiau kalbėdami apie tai visuomet prisiminsime slogią anų dienų nuotaiką, ir širdį vėl spaus tas skaudus nerimas.

Tuo metu, kaip ir šiandien, dirbau Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Prisimindama tą sausį vartau senus albumus su tuometinių mokinukų nuotraukomis. Iš jų šypsosi vaikai, kai kurie net labai panašūs į šiandieninius. Tie, 1991-ųjų ketvirtokai, kuriems jau greitai keturiasdešimt...

O po šiurpių sausio tryliktosios įvykių rinkomės į klases. Ne visi vaikai tomis dienomis atėjo į mokyklą. Vienus išvežė pas senelius į kaimus, kiti liko namuose, bet tie, kurie atėjo, į mane žvelgė didelėmis akimis. Jose galėjau perskaityti kelis klausimus: „O jums irgi baisu?“, „Kas dabar bus?“, „Pasakykit, kad viskas bus gerai...“ Prisimenu, kad džiaugiausi, jog bent keli mokinukai atėjo į mokyklą. Būdama su vaikais visada nusiraminu, turiu šypsotis, o tada savaime palengvėja, viskas tarsi išsisprendžia.

Taigi pradėjome kalbėtis, pasakoti vieni kitiems, kaip jaučiamės, kaip praleidome tą baisiąją naktį, ką veikė tėčiai, mamos. Be žodžių supratome, kad jokios pamokos mums nerūpi, o susirinkome todėl, kad sykiu jaučiamės stipresni ir kad vieni kitiems galėtume pasakyti, jog viskas bus gerai. Eidama į klasę pasiėmiau Vinco Krėvės padavimus. Susėdę ratu vaikai klausėsi mano skaitymo, paskui kalbėjomės apie tai, kad lietuviai nuo senų laikų aukojosi savo Tėvynės labui, buvo narsūs ir nenugalimi. Bet nerimas neišsisklaidė, jis tvyrojo tiesiog ore. Vaikai klausė, ar rytoj reikės ateiti į mokyklą? Ir tada nutarėm pradėti piešti, o piešinius, kad kitą dieną tikrai reiktų ateiti, nunešime prie Aukščiausiosios Tarybos ir jais papuošime barikadas. Piešimas – tai terapija, vienas iš būdų atsikratyti baimės, nerimo. Vaikai ėmėsi šio darbo noriai. Piešė Gedimino pilį, Trakų pilį, mėlyną vasaros dangų... bet piešė ir tankus, Televizijos bokštą, žmones, tvirtai susikibusius už rankų. Daugelyje piešinių buvo užrašai: „Lietuva“, „Laisvė“. Kitą dieną išsiruošėm prie barikadų. Rankose kiekvienas vaikas nešėsi po piešinį. Buvo šalta diena. Saulėta. Vaikščiojom tarp statybinių blokų pritilę. Vėl pajutome pavojų, grėsmę. Daugelis blokų margavo piešiniais. Jie buvo užkišti už spygliuotų vielų, nes sunkiai lipo prie betono. Mums taip pat nepavyko jų pritvirtinti, nes neatsinešėm tam tinkamų priemonių. Tylėdami žingsniavome tarp barikadų. Prie Aukščiausiosios Tarybos sutikom žmogų, kuris paėmė mūsų piešinius ir pažadėjo juos pritvirtinti. Vėliau vaikai pasakojo, kad su tėveliais dar kartą ėjo prie barikadų ir ieškojo savo piešinių. Buvo laimingi, kad rado. Paskui išaušo pavasaris, juo džiaugėmės kaip niekada.

Eglė Kudabaitė-Martinonienė

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja

Rašytojas ir žurnalistas Dailius Dargis

Dargis Dailius, 6c klasė

Sausio 13-osios kruvinuosius įvykius net ir praėjus 28 metams gerai prisimenu. Tuo metu gyvenau Kaune, buvau 6c klasės moksleivis tuometinėje Kauno 25-oje vidurinėje mokykloje - dabartinėje Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje. Tik iškovotos laisvės dėka šiandien galime laisvai judėti po pasaulį, užsiimti tais darbais ir reikalais, kurie visame pasaulyje jau seniai daromi ir iš kurių žmonės sėkmingai pragyvena ne vieną dešimtmetį.

Bet šiųmetė Sausio 13-oji man ypatinga tuo, kad šią savaitę sulaukiau visiškai netikėto bei nelaukto skambučio iš Lietuvos nacionalinio muziejaus,kurie iš praeities prikėlė visų tuometinių 1991-ųjų sausį Lietuvos mokyklose besimokinusių moksleivių piešinius. Tame tarpe ir maniškį, kurio atsiradimo istorijos beveik neprisimenu (visgi praėjo beveik 30 metų!), tačiau žinau, kad vykdėme mokytojų užduotį ir štai gavosi tai, kas tada atrodė geriausiai ir suprantamai.

Sveikinu visus laisvės dienos proga! #ašpiešiau #sausio13 #aspiesiau #laisvesgynejai #25vidurinemokykla #kaunas

Dailius Dargis

Dailiaus Dargio asmeninė paskyra socialiniame tinkle „Facebook“

Dainininkė ir muzikantė Julija Jačėnaitė

Julija Jačėnaitė (5 m.), Vilnius

1991-aisias buvau dar labai maža, todėl išliko daugiau prisiminimų blyksniai nei prisiminimai. Tuo metu gyvenome Mėnulio gatvėje Vilniuje. Pro buto langus septintame aukšte puikiai matėsi, per penkias minutes pėsčiomis pasiekiami, Spaudos rūmai. Pamenu, kad pabudau naktį. Kambaryje – prieblanda, tik iš gatvės sklido negirdėtas garsas. Prie lango stovintys tėvai atrodė labai susirūpinę ir tepasakė, kad nežinia, kas dabar bus. Keistas negirdėtas garsas – tai gatve riaumojantys tankai. Tuomet atmintis tarsi nutrūksta, tik pamenu, kad tėtis ruošėsi eiti prie Televizijos bokšto, o mama verkdama užstojusi duris prašė jo pasilikti. Verkiau ir aš.

Dar prisimenu laužų prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų kvapą ir didžiuliame puode virtos arbatos skonį. Ir jausmą, kad visi esame lygūs ir visi norime vieno – Laisvės. Žinau, kad dainavome su tėčiu Parlamento gynėjams prie Aukščiausiosios Tarybos, ir man nepamirštamą įspūdį tuomet padarė visur išdėlioti didžiuliai maišai. Viena iš dainų, kurią dainavome, tikrai buvo „Saulės linkėjimai“. Matyt, tada palikome prie barikadų ir mano piešinį.

...ir dabar tėvai gyvena toje pačioje gatvėje, tik ji pervadinta Sausio 13-osios naktį žuvusio Vytauto Vaitkaus vardu. Pro septintojo aukšto langus vis dar puikiai matyti, per penkias minutes pėsčiomis pasiekiami, Spaudos rūmai.

Dainininkė ir muzikantė Julija Jačėnaitė

1991 m. televizijos laidos „Saulės zuikutis“ vedėja

Savo piešinį radai ir tu?

Pasidalink mintimis ir jausmais čia (nuoroda) arba el. p. informacija@lnm.lt ir jie atsidurs čia!