Buvai moksleivis 1991 metais? Ieškok savo piešinio!

Sveiki, radau savo kadaise Vilniuje ant barikadų paliktą piešinį. Jį iš karto atpažinau, nes tuo metu buvau nupiešusi daug panašių, galbūt tėvų namuose net rasčiau kopiją. Labai džiugu jį čia rasti :)

Esu vilnietė, sausio įvykių metu man buvo 10 metų. Lankiau Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos 3c klasę. Piešinį prie Seimo atnešiau pati, turiu keletą mūsų šeimos nuotraukų prie Seimo barikadų.

Mane labai sukrėtė tų dienų įvykiai – sekiau visas naujienas, rinkau laikraščių iškarpas, rašiau dienoraštį. Dalis medžiagos išlikę iki šiol. Mano tėtis dirbo chirurgu Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kurioje buvo gydoma daug per sausio 13-osios įvykius sužeistų žmonių, todėl namuose nuolat buvo daug apie tai diskutuojama ir buvo daug nerimo...

Ačiū jums už nuostabią iniciatyvą, jaučiuosi pakeliavusi laiku. Ir graudu, ir gera tuo pačiu metu...

Esu nukentėjęs per Sausio 13osios įvykius. 1991-ųjų sausį pas nukentėjusius į namus važinėjo a.a. Jadvyga Bieliauskienė ir jos pagalbos brigada. Kartu su dovanėle, ji man atvežė ir mokinukės pieštą piešinį. Manau, kad ne man vienam piešinius dovanodavo. Tie piešinukai, kaip suprantu, nepateko į jūsų kolekciją. Juos piešusiems vaikams skriauda... Man atvežtą piešinį saugau, vis dar turiu pasidėjęs. Dalinuosi nuskenuota kopija. Kitoje piešinio pusėje parašyta: „Orlovaitė K. 1b“.

Sugrąžinot į vaikystę... Ačiū. Tada dar daug ko nesupratom, bet buvo baisu. Gyvenome kaime, tai viską stebėjome televizijos ekrane. Galbūt, labiausiai atsimenu akimirką, kai per televiziją kalbėjo Eglė Bučelytė. Ji sakė, jog į televizijos bokštą įsiveržė kareiviai. Dar po akimirkos nutrūko tiesioginis eteris. Buvo tikrai baisu. Pagarba tiems, kurie rizikavo, kurie kovojo ir kurie žuvo už mūsų laisvę... Už LIETUVOS LAISVĘ. Vertinkime mūsų nepriklausomybę. Tai labai svarbi ir reikšminga mažos, bet kovingos, valstybės istorija, dabartis ir ateitis.

Atsimenu, kaip pro Lazdijus važiavo tanketės, mama į kišenę įdėjo rožančių, kad mane saugotų.

Tuomet buvau dar tik pirmoje klasėje ir, tiesą pasakius, nelabai supratau, kas vyksta, bet man buvo baisu. Atsimenu tėtis sako: „Ir aš važiuoju prie Televizijos bokšto būti kartu su kitais žmonėmis“. Iš Telšių į Vilnių nepaisant to, jog jau buvo vakaras. Man nuo to pasidarė dar baisiau. Dėkui Dievui - grįžo. Nežinau, ar būtent tai man visam gyvenimui įskiepijo meilę Tėvynei, bet žinau, jog laisvė nėra savaime suprantamas dalykas! Kaip ir gyvenimas laisvoje šalyje, kurioje pats turi susikurti sau gerovę, ne visiems yra suprantamas kaip gėris. Bet jau geriau truputį sudėtingesnis gyvenimas laisvoje Lietuvoje, negu iliuzinio gėrio kupinas gyvenimas agresoriaus įtakoje.