Gyvenu mažame pasienio miestelyje Kybartuose, kaip ir prieš 30 metų. Nustebau sulaukusi skambučio iš Kybartų kultūros centro ir buvau sugrąžinta į Sausio 13-osios prisiminimus. Dabar esu pedagogė, pati pasakoju mažiems ikimokyklinio amžiaus ugdytiniams, ką teko patirti tuomet, kai buvau dešimties.
Prisiminimai baugūs... Namuose visi sunerimę žiūri į juodai baltą televizoriaus ekraną, laukia naujų pranešimų. Matau TV ekrane besisukiojantį tanko vamzdį, o aplink kovingai nusiteikusius nieko nebijančius žmones. Nebijantys, nes trokštantys LAISVĖS. O kas ta LAISVĖ tuomet buvo man, mažai dešimties metų mergaitei, – tai tarsi ŠVIESA, šviesa, kurios troško artimieji. Dabar belieka tik tarti nuoširdžiausiai AČIŪ!!! AČIŪ UŽ LAISVĘ!