Per televiziją tankai važinėjo, bokštas buvo užgrobtas, ir pamenu, kaip drebėjau, nes tikrai buvo baisu. Na, tankus mačiau per televiziją. Lyg brolis buvo Vilniuj ir saugojo kažką, nepamenu. Pamenu, kad tikrai buvo man, kaip vaikui, labai baisu. Kas aš šiandien esu? Aš gyvenu Lietuvoje ir myliu ją. Dirbu mylimą darbą, turiu gražią šeimą. Esu soti ir laiminga.
Esu dukra, sesuo, žmona, mama. 17 metų gyvenu Kaune. Auginu tris nuostabius vaikus. Labai nustebau, kai parašėt. O iš sausio 13 dienos prisimenu per TV rodomus tankus ir žmones, kai gynė televizijos bokštą. Į mokyklą eit nereikėjo, nežinojom, kas bus. Buvo baisoka.
Gyvenu mažame pasienio miestelyje Kybartuose, kaip ir prieš 30 metų. Nustebau sulaukusi skambučio iš Kybartų kultūros centro ir buvau sugrąžinta į Sausio 13-osios prisiminimus. Dabar esu pedagogė, pati pasakoju mažiems ikimokyklinio amžiaus ugdytiniams, ką teko patirti tuomet, kai buvau dešimties.
Prisiminimai baugūs... Namuose visi sunerimę žiūri į juodai baltą televizoriaus ekraną, laukia naujų pranešimų. Matau TV ekrane besisukiojantį tanko vamzdį, o aplink kovingai nusiteikusius nieko nebijančius žmones. Nebijantys, nes trokštantys LAISVĖS. O kas ta LAISVĖ tuomet buvo man, mažai dešimties metų mergaitei, – tai tarsi ŠVIESA, šviesa, kurios troško artimieji. Dabar belieka tik tarti nuoširdžiausiai AČIŪ!!! AČIŪ UŽ LAISVĘ!