Kokia netikėta staigmena savo piešinį pamatyti po 30 m.! Aš net nepamenu, kad jį piešiau... Ir gal tik iš rašto ant piešinio suprantu, kad jis tikrai mano. Nukėlė tiek metų atgal...
Sausio 13-osios įvykius pamenu labiau nei piešinį. Susijaudinę ir susirūpinę suaugusiųjų veidai, nuolatinės žinutės per radiją, televiziją, giminių skambučiai iš Vilniaus. Puikiai pamenu, kaip mintyse džiaugiausi, kad tėtis su broliu lemtingą vakarą iš Vilniaus grįžo namo (budėjo kartu su minia žmonių).
Mūsų kartos vaikai, stebėję įvykius iš arti, buvome istorijos dalimi – labiau suprantame laisvės kainą ir kad ji toli gražu nėra tiesiog duotybė. Žodžio laisvė, laisvė be sienų, laisvė eiti į priekį, tobulėti – taip buvo ne visada.
