Per televiziją tankai važinėjo, bokštas buvo užgrobtas, ir pamenu, kaip drebėjau, nes tikrai buvo baisu. Na, tankus mačiau per televiziją. Lyg brolis buvo Vilniuj ir saugojo kažką, nepamenu. Pamenu, kad tikrai buvo man, kaip vaikui, labai baisu. Kas aš šiandien esu? Aš gyvenu Lietuvoje ir myliu ją. Dirbu mylimą darbą, turiu gražią šeimą. Esu soti ir laiminga.
Esu dukra, sesuo, žmona, mama. 17 metų gyvenu Kaune. Auginu tris nuostabius vaikus. Labai nustebau, kai parašėt. O iš sausio 13 dienos prisimenu per TV rodomus tankus ir žmones, kai gynė televizijos bokštą. Į mokyklą eit nereikėjo, nežinojom, kas bus. Buvo baisoka.
Ačiū tiems žmonėms, kurių dėka esam LAISVI!
Pamenu, eilėraščių kažkokių prirašiau ta tema prie piešinio. Mokytoja surinko. Tai seniai viskas buvo.
Gyvenu mažame pasienio miestelyje Kybartuose, kaip ir prieš 30 metų. Nustebau sulaukusi skambučio iš Kybartų kultūros centro ir buvau sugrąžinta į Sausio 13-osios prisiminimus. Dabar esu pedagogė, pati pasakoju mažiems ikimokyklinio amžiaus ugdytiniams, ką teko patirti tuomet, kai buvau dešimties.
Prisiminimai baugūs... Namuose visi sunerimę žiūri į juodai baltą televizoriaus ekraną, laukia naujų pranešimų. Matau TV ekrane besisukiojantį tanko vamzdį, o aplink kovingai nusiteikusius nieko nebijančius žmones. Nebijantys, nes trokštantys LAISVĖS. O kas ta LAISVĖ tuomet buvo man, mažai dešimties metų mergaitei, – tai tarsi ŠVIESA, šviesa, kurios troško artimieji. Dabar belieka tik tarti nuoširdžiausiai AČIŪ!!! AČIŪ UŽ LAISVĘ!
Miela pamatyti savo vaikystės darbelį ir mintinis vėl sugrįžti į mokyklą.
Buvau labai maloniai nustebinta, kai mama atsiuntė parodyti šitą piešinį! Praėjo 30 metų! Lyg iš pradžių ir nepatikėjau, juk nelabai atsimenu, tačiau tai mano braižas! Kadangi nesu talentinga dailininkė, tai kai kurias detales ir dabar panašiai piešiu. Tačiau kas nepasikeitė, tai patriotizmas ir meilė Lietuvai.
Lietuvoje negyvenu jau daug metų, bet kartais atrodo, kad mes čia už jūrų marių didesni patriotai esame... Na tai kas, kad adresas kita šalis, bet Lietuva – visuomet namai!
Jau beveik 20 metų gyvenu Bostone, JAV. Labai nustebau, kai mokyklos draugai atsiuntė nuorodą į mano 2-os klasės piešinį, kurį nupiešiau prieš beveik 30 metų. Darbo kolektyvas labai susidomėjo šita paroda.
Sveiki, radau savo kadaise Vilniuje ant barikadų paliktą piešinį. Jį iš karto atpažinau, nes tuo metu buvau nupiešusi daug panašių, galbūt tėvų namuose net rasčiau kopiją. Labai džiugu jį čia rasti :)
Esu vilnietė, sausio įvykių metu man buvo 10 metų. Lankiau Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos 3c klasę. Piešinį prie Seimo atnešiau pati, turiu keletą mūsų šeimos nuotraukų prie Seimo barikadų.
Mane labai sukrėtė tų dienų įvykiai – sekiau visas naujienas, rinkau laikraščių iškarpas, rašiau dienoraštį. Dalis medžiagos išlikę iki šiol. Mano tėtis dirbo chirurgu Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kurioje buvo gydoma daug per sausio 13-osios įvykius sužeistų žmonių, todėl namuose nuolat buvo daug apie tai diskutuojama ir buvo daug nerimo...
Ačiū jums už nuostabią iniciatyvą, jaučiuosi pakeliavusi laiku. Ir graudu, ir gera tuo pačiu metu...
Esu nukentėjęs per Sausio 13osios įvykius. 1991-ųjų sausį pas nukentėjusius į namus važinėjo a.a. Jadvyga Bieliauskienė ir jos pagalbos brigada. Kartu su dovanėle, ji man atvežė ir mokinukės pieštą piešinį. Manau, kad ne man vienam piešinius dovanodavo. Tie piešinukai, kaip suprantu, nepateko į jūsų kolekciją. Juos piešusiems vaikams skriauda... Man atvežtą piešinį saugau, vis dar turiu pasidėjęs. Dalinuosi nuskenuota kopija. Kitoje piešinio pusėje parašyta: „Orlovaitė K. 1b“.
Sugrąžinot į vaikystę... Ačiū. Tada dar daug ko nesupratom, bet buvo baisu. Gyvenome kaime, tai viską stebėjome televizijos ekrane. Galbūt, labiausiai atsimenu akimirką, kai per televiziją kalbėjo Eglė Bučelytė. Ji sakė, jog į televizijos bokštą įsiveržė kareiviai. Dar po akimirkos nutrūko tiesioginis eteris. Buvo tikrai baisu. Pagarba tiems, kurie rizikavo, kurie kovojo ir kurie žuvo už mūsų laisvę... Už LIETUVOS LAISVĘ. Vertinkime mūsų nepriklausomybę. Tai labai svarbi ir reikšminga mažos, bet kovingos, valstybės istorija, dabartis ir ateitis.
Atsimenu, kaip pro Lazdijus važiavo tanketės, mama į kišenę įdėjo rožančių, kad mane saugotų.
Tuomet buvau dar tik pirmoje klasėje ir, tiesą pasakius, nelabai supratau, kas vyksta, bet man buvo baisu. Atsimenu tėtis sako: „Ir aš važiuoju prie Televizijos bokšto būti kartu su kitais žmonėmis“. Iš Telšių į Vilnių nepaisant to, jog jau buvo vakaras. Man nuo to pasidarė dar baisiau. Dėkui Dievui - grįžo. Nežinau, ar būtent tai man visam gyvenimui įskiepijo meilę Tėvynei, bet žinau, jog laisvė nėra savaime suprantamas dalykas! Kaip ir gyvenimas laisvoje šalyje, kurioje pats turi susikurti sau gerovę, ne visiems yra suprantamas kaip gėris. Bet jau geriau truputį sudėtingesnis gyvenimas laisvoje Lietuvoje, negu iliuzinio gėrio kupinas gyvenimas agresoriaus įtakoje.
Labai smagu rasti savo piešinį po tiek metų, ypač, tokia mums svarbia tema. Ačiū Jums, už mūsų gyvą istoriją!
Sveiki,
Mano piešinį rado buvusi klasiokė. Labai įdomu pamatyti savo vaikystės piešinį. Šiuo metu dirbu Jungtinių Tautų būstinėje Bankoke, Tailande. Čia žmonės dažnai nebūna net girdėję apie Lietuvą, todėl dažnai tenka pasakoti mūsų istoriją.
Sėkmės,
Ilona
Laba diena,
vakar mano mama atrado mano pieštą ir Jūsų išsaugotą piešinį Trakų r. laikraštyje „Galvė“. Taip aš sužinojau apie šį nuostabų LNM projektą.
Labai ryškiai pamenu 1991-ųjų sausio įvykius, kai tėvai pažadino vidury nakties ir pro antro aukšto balkoną stebėjome Vilniaus link judančių tankų vilktinę su raudona vėliava iškelta pro pirmojo tanko liuką. Pokalbius su kareiviais jau prie užimto Televizijos bokšto. Barikadas ir laužus prie Seimo. Savanorių dalijamą kvapnią čiobrelių arbatą…
Dėkodama už Jūsų projektą ir linkėdama gražios dienos,
Pagarbiai,
Vita Valiūnaitė
Sveiki,
labai nustebau radęs savo piešinį. Labai graži idėja. Buvau pirmokas, stebėjau įvykius per televiziją. Buvo baisu. Negalvojau, kad po 13 metų tapsiu kariu. Pasirinkau kario kelią. Tarnauju Lietuvos kariuomenės Karo policijoje Kauno įguloje. Prisiekiau saugoti, ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Sveiki,
netikėtai pamačiau savo piešinį, nors, tiesą sakant, neatsimenu, kad būčiau jį piešęs.
Atsimenu tik tiek, kad sausio 13-oji buvo labai baisus įvykis man kaip ketvirtokui. Ypač tas momentas, kai buvo užimtas TV bokštas.
Svarbiausia, kad atsilaikėme ir dabar gyvename Laisvoje Lietuvoje!
Gediminas
Sveiki,
Dėkui už projektą „1991 m. Sausio 13-oji vaikų piešiniuose“. Archyvuose radau savo piešinį.
Aš esu architektas ir dailininkas. Piešiu politines karikatūras įvairiems Lietuvos ir pasaulio leidiniams: www.karikatura.lt. Taigi, galima sakyti, kad šis Sausio 13-os piešinys yra mano pirmoji politinė karikatūra!
Sėkmės,
Rytis Daukantas
Piešinį radau visai netikėtai, ieškodama kitokio pobūdžio informacijos. Kaip malonu, kad visa tai saugoma!
Laba diena,
šiandieną buvo atrastas mano piešinys. Jausmas yra džiuginantis, skatinantis susimąstyti apie 11-ečio suvokimą apie tai kas vyko, kas perteikta piešinyje. Tuo metu jautėsi vienybė, pagarba, solidarumas, lygiavertiškumas....
O dabar, esant 38 m., galiu įžvelgti to laiko ir dabartinės situacijų tapatumą, kaip 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu buvo dvi barikados, okupantų ir vieningos lietuvių tautos, taip ir šiais laikais dvi barikados, tik ne skirtingų tautų, bet savos, abi lietuvių, „išrinktųjų“ ir ne.... tačiau okupantų ir „išrinktųjų“ tikslas labai panašus - pasisavinti, užgrobti, valdyti, išnaudoti tai kas svetima, nes to trokšti... Tik „išrinktiesiems“ nėra kur grįžti, nes čia ir jų tėvynė... Štai tiek to optimizmo :)
Galima įžvelgti, kad piešinys pranašiškas.