1991-aisias buvau dar labai maža, todėl išliko daugiau prisiminimų blyksniai nei prisiminimai. Tuo metu gyvenome Mėnulio gatvėje Vilniuje. Pro buto langus septintame aukšte puikiai matėsi, per penkias minutes pėsčiomis pasiekiami, Spaudos rūmai. Pamenu, kad pabudau naktį. Kambaryje – prieblanda, tik iš gatvės sklido negirdėtas garsas. Prie lango stovintys tėvai atrodė labai susirūpinę ir tepasakė, kad nežinia, kas dabar bus. Keistas negirdėtas garsas – tai gatve riaumojantys tankai. Tuomet atmintis tarsi nutrūksta, tik pamenu, kad tėtis ruošėsi eiti prie Televizijos bokšto, o mama verkdama užstojusi duris prašė jo pasilikti. Verkiau ir aš.
Dar prisimenu laužų prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų kvapą ir didžiuliame puode virtos arbatos skonį. Ir jausmą, kad visi esame lygūs ir visi norime vieno – Laisvės. Žinau, kad dainavome su tėčiu Parlamento gynėjams prie Aukščiausiosios Tarybos, ir man nepamirštamą įspūdį tuomet padarė visur išdėlioti didžiuliai maišai. Viena iš dainų, kurią dainavome, tikrai buvo „Saulės linkėjimai“. Matyt, tada palikome prie barikadų ir mano piešinį.
...ir dabar tėvai gyvena toje pačioje gatvėje, tik ji pervadinta Sausio 13-osios naktį žuvusio Vytauto Vaitkaus vardu. Pro septintojo aukšto langus vis dar puikiai matyti, per penkias minutes pėsčiomis pasiekiami, Spaudos rūmai.
Dainininkė ir muzikantė Julija Jačėnaitė
1991 m. televizijos laidos „Saulės zuikutis“ vedėja
