1991 m. sausio įvykiai jau nutolo. Pralėkė 27-eri metai, pasimiršo kai kurios smulkmenos, tačiau kalbėdami apie tai visuomet prisiminsime slogią anų dienų nuotaiką, ir širdį vėl spaus tas skaudus nerimas.
Tuo metu, kaip ir šiandien, dirbau Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Prisimindama tą sausį vartau senus albumus su tuometinių mokinukų nuotraukomis. Iš jų šypsosi vaikai, kai kurie net labai panašūs į šiandieninius. Tie, 1991-ųjų ketvirtokai, kuriems jau greitai keturiasdešimt...
O po šiurpių sausio tryliktosios įvykių rinkomės į klases. Ne visi vaikai tomis dienomis atėjo į mokyklą. Vienus išvežė pas senelius į kaimus, kiti liko namuose, bet tie, kurie atėjo, į mane žvelgė didelėmis akimis. Jose galėjau perskaityti kelis klausimus: „O jums irgi baisu?“, „Kas dabar bus?“, „Pasakykit, kad viskas bus gerai...“ Prisimenu, kad džiaugiausi, jog bent keli mokinukai atėjo į mokyklą. Būdama su vaikais visada nusiraminu, turiu šypsotis, o tada savaime palengvėja, viskas tarsi išsisprendžia.
Taigi pradėjome kalbėtis, pasakoti vieni kitiems, kaip jaučiamės, kaip praleidome tą baisiąją naktį, ką veikė tėčiai, mamos. Be žodžių supratome, kad jokios pamokos mums nerūpi, o susirinkome todėl, kad sykiu jaučiamės stipresni ir kad vieni kitiems galėtume pasakyti, jog viskas bus gerai. Eidama į klasę pasiėmiau Vinco Krėvės padavimus. Susėdę ratu vaikai klausėsi mano skaitymo, paskui kalbėjomės apie tai, kad lietuviai nuo senų laikų aukojosi savo Tėvynės labui, buvo narsūs ir nenugalimi. Bet nerimas neišsisklaidė, jis tvyrojo tiesiog ore. Vaikai klausė, ar rytoj reikės ateiti į mokyklą? Ir tada nutarėm pradėti piešti, o piešinius, kad kitą dieną tikrai reiktų ateiti, nunešime prie Aukščiausiosios Tarybos ir jais papuošime barikadas. Piešimas – tai terapija, vienas iš būdų atsikratyti baimės, nerimo. Vaikai ėmėsi šio darbo noriai. Piešė Gedimino pilį, Trakų pilį, mėlyną vasaros dangų... bet piešė ir tankus, Televizijos bokštą, žmones, tvirtai susikibusius už rankų. Daugelyje piešinių buvo užrašai: „Lietuva“, „Laisvė“. Kitą dieną išsiruošėm prie barikadų. Rankose kiekvienas vaikas nešėsi po piešinį. Buvo šalta diena. Saulėta. Vaikščiojom tarp statybinių blokų pritilę. Vėl pajutome pavojų, grėsmę. Daugelis blokų margavo piešiniais. Jie buvo užkišti už spygliuotų vielų, nes sunkiai lipo prie betono. Mums taip pat nepavyko jų pritvirtinti, nes neatsinešėm tam tinkamų priemonių. Tylėdami žingsniavome tarp barikadų. Prie Aukščiausiosios Tarybos sutikom žmogų, kuris paėmė mūsų piešinius ir pažadėjo juos pritvirtinti. Vėliau vaikai pasakojo, kad su tėveliais dar kartą ėjo prie barikadų ir ieškojo savo piešinių. Buvo laimingi, kad rado. Paskui išaušo pavasaris, juo džiaugėmės kaip niekada.
Eglė Kudabaitė-Martinonienė
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja
