Agnė Kasperaitytė-Križinauskienė
Laba diena, manau kad radau savo piešinį, kadangi būtent 1991 baigiau 1a klasę. Ir šiai dienai mano artimieji mane vadina Agnyte. Maloniai nustebau radusi piešinį.
Laba diena, manau kad radau savo piešinį, kadangi būtent 1991 baigiau 1a klasę. Ir šiai dienai mano artimieji mane vadina Agnyte. Maloniai nustebau radusi piešinį.
Tai kažkas nuostabaus ir sukrečiančio atrasti savo piešinį. Visi prisiminimai kyla prieš akis.
Užaugau, esu biologijos mokytoja, fotografė ir kosmetologė. Dabar pati auginu savo vaikus. Jie panašaus amžiaus kaip aš tądien prieš 30 metų. Radau savo piešinį prieš keletą metų, paliko labai labai geri jausmai. Parodžiau draugams jų piešinius , kai kurių net interpretavom ir įžvelgėm savotiškų pranašysčių :) Dėkoju, kad tai išsaugojote, tai labai gražu ir prasminga! Linkėjimai!
Labai gerai pamenu, kaip sausio 12-ąją mes su tėvais turėjome važiuoti iš Kupiškio į Vilnių ginti Seimo, televizijos pastato ar bokšto. Net nežinau, kodėl neišvažiavome, ar autobuse vietos nebebuvo, ar kas nutiko...
Sausio 13-ąją pamatyti per televizorių vaizdai apie žuvusius sukrėtė visą šeimą. Nei seneliai, nei tėvai nepriklausė partijai ir ugdė mus lietuviais, katalikais. Apėmė siaubas, kad žuvo kažkieno klasiokai, tėvai, jauna mergina. Televizorius buvo įjungtas kiaurą parą.
Pamenu, kaip piešiau šį piešinį. TSRS asocijavosi su dideliu raudonu drakonu, kuris degina viską kas pasimaišo kelyje. Pamenu tvyrojo įtampa, baimė, nežinomybė, bet tauta buvo tokia vieninga, kad buvo tikrai neįmanoma mūsų nugalėti. Trispalvė vėliava simbolizavo tautos pasiryžimą išsikovoti laisvę, bet kokia kaina.
Nežinojome, kad piešiniai atsidurs Lietuvos nacionaliname muziejuje. Labai malonu, kad jie ten saugomi ir ačiū, kad pasidalinote.
Ramunė (41 m.)
Sveiki, negaliu apsakyti kaip širdį sušildė atrastas savas piešinys, maloniai sugraudino. Nustebino, iš kur pas ketvirtokę toks sąmoningumas ir suvokimas to meto įvykių baisumo. Nors ir gyvenome gana toli nuo Vilniaus, tačiau kaip vaikui buvo baisu, vakare atrodė gal išgirsiu šūvius, o gal ir tankas gali atvažiuoti. Dabar tai tik prisiminimai. Ačiū Jums.
Nustebino šiandien maloniai tokia proga. Draugai atsiuntė nuoruodą su mano piešiniu. Paties piešimo fakto nebelabai pamenu. Tačiau labai malonu. Ačiū.
Pamatęs 2020-01-11 „Panoramos“ reportažą apie piešinius, nusprendžiau paieškoti savo piešinio, nustebau radęs save, nors vardas su minimalia klaida, bet daugiau viskas sutampa.
Labai neįtikėtinai maloni staigmena, kad jis išliko ir taip galėjau prisidėti tuo laiku prie Laisvės.
Tai istorija, kuria daliniesi su savo vaikais, ypač kai jie tokio pat amžiaus, kai buvai pats tuo laiku. Stengiesi, kad jie Atsimintų, Brangintų ir Saugotų LIETUVOS LAISVĘ.
Sausio 13-osios įvykius pamenu labiau iš tėčio, televizijos nei šį piešinį. Atsimenu nerimą ir jaudulį dėl tėčio, kuris su kaimynu tą naktį ėjo budėti prie radijo ir televizijos pastato Panevėžyje, bei džiaugsmą, kai tėtis lemtingą vakarą sveikas grįžo namo, ir tėvų džiaugsmą, kai galiausiai tankai paliko Lietuvą.
Nepamirškime Vienybės, Broliai ir Seserys!
Ačiū VISIEMS, kurių dėka esame LAISVI!
Piešinį man parodė vaikystės draugė. Apėmė keistas jausmas, ypač kai sūnus paklausė, ar kažką atsimenu apie šią mums svarbią dieną, nes jam tai buvo namų darbų užduotis – sužinoti, kuo svarbi ir ypatinga mums ji. Susimąsčiau, šiek tiek susigraudinau... Abejoju, ar tuo metu supratau, kas iš tikrųjų vyko... Didžiuojuosi, kad mūsų tauta buvo vieninga ir drąsi kovodama už mūsų laisvę.
Ačiū jums. Atsiuntė sesuo, prisimenu, kaip piešiau. Taip seniai tas buvo, prieš 30 metų!!! Ačiū!!!
Piešinyje mano vardas Vigilė Gudauskaitė, 2a kl.
Kaip dabar pamenu vėlyvą naktį / ankstyvą sausio rytą, kai tėvai sėda į autobusą (matau pro močiutės langą), vežantį į Vilnių. Jie kartu veža ir piešinius. Tarp jų ir manąjį.
Pačių įvykių aiškiai nepamenu, tačiau esu su tuo jausmu užaugusi. Be galo svarbūs įvykiai, kurių atnešta laisve džiaugiuosi ir dalinuosi dabar.
Šiandien žiūrint archyvinius videokadrus viskas daug baisiau ir tragiškiau atrodo. Tuo metu baimės visi mažiau jautė. Dalis turbūt visai bebaimiai buvo. Be to nebūtumėme iškovoję laisvės!
Labai smagu, kad vis dar yra išsaugoti to meto mūsų piešiniai :)
Grupiokė pagal pavardę mane rado ir pranešė. Dovilės Tepcovaitės (5m.) piešinys priskirtas nežinomai vietovei. Jį piešiau Ukmergės lopšelyje-darželyje „Saulutė“.
Labai smagu buvo vaikams parodyti, kaip mama piešė.
Netikėtai ryte sulaukiau žinutės iš draugės su mano piešinio nuotrauka. Tokia keista akimirka... Negaliu patikėti, kad jie kažkur laukė, kad po 30 metų primintų apie tai, kad visi buvom arti tos nežinomybės ir kovos už LAISVĘ.
Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams. Ačiū!
Sveiki,
draugė rado mano piešinį internete. Negalėjau patikėti, kad jis čia atsirado. Žinojau iškart, kad jis yra mano, nes raštas nepasikeitė. Man buvo 8 metai ir pamenu, kaip sausio 13 d. su tėveliais ir sesėmis buvome namuose, žiūrėjome įvykius per televizorių, prisijungė ir kaimynai ir kažkaip nesitikėjo, kas vyksta. Tankai, kareiviai, baisu buvo ir vis galvojau, jog tai košmaras, kažkoks negeras filmas. Buvo liūdna dėl žmonių, kurie paaukojo gyvybes, kad būtume laisvi. Norėjau padėkoti, kad priminėt man, kad laisvė nėra lengvai gaunama. Ačiū.
Smagu matyti istorinius įvykius įamžinusius piešinius, visa tai buvo, yra ir išliks mūsų širdyse, kad ir kaip skaudu bebūtų.
Kokia netikėta staigmena savo piešinį pamatyti po 30 m.! Aš net nepamenu, kad jį piešiau... Ir gal tik iš rašto ant piešinio suprantu, kad jis tikrai mano. Nukėlė tiek metų atgal...
Sausio 13-osios įvykius pamenu labiau nei piešinį. Susijaudinę ir susirūpinę suaugusiųjų veidai, nuolatinės žinutės per radiją, televiziją, giminių skambučiai iš Vilniaus. Puikiai pamenu, kaip mintyse džiaugiausi, kad tėtis su broliu lemtingą vakarą iš Vilniaus grįžo namo (budėjo kartu su minia žmonių).
Mūsų kartos vaikai, stebėję įvykius iš arti, buvome istorijos dalimi – labiau suprantame laisvės kainą ir kad ji toli gražu nėra tiesiog duotybė. Žodžio laisvė, laisvė be sienų, laisvė eiti į priekį, tobulėti – taip buvo ne visada.
Pamenu, labai daug piešėm Sausio įvykių tema. Labai gerai pamenu rimtus tėvų veidus, nelabai dar būdami vaikai supratome, kas vyksta. Labai giliai po šiai dienai įstrigęs prisiminimas, kad labai pergyvenau, kaipgi karo metu aš švęsiu savo gimtadienį (sausio 17). Suaugę į tai žvelgiame visai kitomis akimis...
Labai džiugiai nustebino mamos atsiųsta, mokytojos pasidalinta nuoroda su mano piešiniu! Ačiū, mokytoja, kad nepamirštate! Sausio 13-ąją Kėdainiuose su tėvais ir naujagime sesute „stebėjome“ labiau iš šono, tiesiogiai nedalyvaudami, tačiau emocijas, nuotaikas prisimenu iki šiol – pabudau naktį nuo gaudžiančių sirenų, garsiakalbių, kviečiančių rinktis prie autobusų ar savo automobiliais važiuoti link objektų, kuriuos reikėjo apsaugoti, su tėvais kartu žiūrėjome televiziją iki pat E. Bučelytės paskutinių žodžių, sekėme žinias ir laukėme, palaikydami gynėjus... Žiūrinėdama to laikmečio vaikų – nepažįstamų ir savo draugų – piešinius, džiaugiuosi, kad jau tuomet, nors ir maži, buvome patriotai, buvome vieningi, siekėme ir kovojome (piešiniais, žodžiais, mintimis...) dėl laisvės. Tikiu, kad tokie ir esame – laisvi ir nepriklausomi!
Ką aš pamenu iš tų įvykių? Kiek pamenu, viena įstrigę į mano atmintį, kad A. Ziegoraitis pas mus į pradinę mokyklą ateidavo per muzikos pamokas mokyti Lietuvos Respublikos himno. Buvome maži, gal net per maži, kad suprastume tuometinę situaciją.
...kas aš šiandien?.. susimąsčiau, niekada pats sau neuždaviau šio klausimo... Šiandien aš esu tėvas, vyras, sūnus, draugas ir tai svarbiausias pasiekimas mano gyvenime. Ir tik po to esu valstybės tarnautojas, savanoris, kolega, kaimynas, pažįstamas.
Jeigu neklystu, piešinyje piešiau kryžių... Pamenu, kad mama dieną naktį žiūrėjo televiziją, klausė radiją ir braukė ašarą. Buvo keista matyt tokią mamą, vyko kažkas baisaus, ko aš pati nesuvokiau. Gal dėl to piešinyje kryžius, nes dažniausiai tik prie kapo ašaras matydavau.
Daugelį metų jau buvome pamiršę, kaip reikia vertinti laisvę, tai, ką išsikovojome ir turime. Bet dabartinė viruso situacija vėl sugrąžino mumyse laisvės vertybę.
Šiuo metu dirbu su sveikatos problemų ir negalią turinčiais žmonėmis. Taigi matydama tokius žmones kasdienybėje žinau, kad neįkainojama žmogui yra sveikata, šeima ir laisvė.